Skirtumų knygos prekyboje

Šarlio Pero pasakos Turbūt vienos subtiliausių Sigutės Ach iliustracijų. Nedaug kas žino, kad septyniolikto amžiaus Prancūzijos literatūriniuose salonuose savo pasakas skaitęs Charles Perrault, įtakojo ne vieną vėlesnį ir, galbūt, geriau žinomą rašytoją — pavyzdžiui, Brolius Grimus, išpopuliarinusius kitokią, laimingą pasakos apie Raudonkepuraitę pabaigą. Savaime suprantama, pats atstovaudamas naujiesiems Perrault teigė, kad Prancūzijos kultūra ir literatūra turi atsigręžti į pagoniškąją patirtį, folklorą, į dabarties realijas, o ne į Antikos laikų politiką, kultūrą.

Galbūt todėl Perrault pasakų variantai vėliau sugrįžo į žodinę tradiciją ir buvo iš naujo užrašinėjami kaip liaudies kūryba. Šia pasaka Perrault matyt tikrai norėjęs pagąsdinti mergaites, kad saugotųsi vilkų, kurie tuomet dažnai keldavę visai realią grėsmę, mat buvo labai paplitę.

Šiandien, skaitydami Raudonkepuraitę ir ypač jos žavų moralą, skirtumų knygos prekyboje norėtume vilko įvaizdį suvokti perkeltine prasme Kai kurias Perrault pasakų ypatybes Lietuvos skaitytojai galės pajusti tik dabar, skaitydami šiuos naujus, autentiškus vertimus.

Ramutė Skučaitė pirmoji pasiryžo išversti iki šiol nepublikuotas eiliuotas Perrault pasakas, taip skirtumų knygos prekyboje eiliuotus visų pasakų moralus. Galų gale ir naujai išverstos pasakos proza pirmąkart leis mums pajusti, skirtumų knygos prekyboje salone sėdintį ir nepastebimai skaitytojui mirktelintį pasakotoją — Šarlį Pero.